nromuva.lt, 2017, Nr. 4 (601)
Gediminas Zemlickas kalbasi su dailininke Laima Tubelyte-Kriukeliene
Į savo tautos ir valstybės istoriją galima žvelgti įvairiai – su dažnam lietuviui artimu pasididžiavimu, arba kritiškai, kaip postmodernios visuomenės prasisiekėliui, neklystančio visažinio akimis arba skausmingai išgyvenančio valstybės ir tautos istorines prarastis, nelygu, kiek į tą istoriją esame įsigyvenę ir kiek ji mums rūpi. O galima ir kaip Utenoje gyvenanti dailininkė Laima – pagarbiai ir labai moteriškai, geraširdiškai ir poetiškai spindulingai, drauge ir pakankamai teisingai, per daug nenušuoliuojant į lankas, neprasilenkiant su tikrove ir mokslo išvadomis.
Meninė tikrovė skiriasi nuo gyvenimo realybės, antraip nereikėtų meno. Svarbu, kad menas teigtų gyvenimą, o ne murdytų į purvą, pakirsdamas pasitikėjimą savąja valstybe, slopindamas tautinį pasitikėjimą, kartu ir savimi, netenkant būtinos atsparos ateičiai. Laimos Tubelytės-Kriukelienės asmenyje kaip neskaidoma visuma puikiai sutaria pedagogės ir dailininkės pašaukimas. Piešė, kiek save atsimena, nuo pat vaikystės, įgijo piešimo mokytojos diplomą ir dešimtmetį to mokė savo mokinius Dusetose ir Zarasuose. 1996–2000 m. dėstė Utenos aukštesniojoje medicinos mokykloje, nuo 2000-ųjų – Utenos kolegijos lektorė. 2009 m. išleido mokomąją knygą Dailės terapija. Visus tuos metus gyveno ir kūrybinį gyvenimą, kūrė molbertinę ir sieninę tapybą, erdvines kompozicijas, grafikos kūrinius. 2005 m. tapo Tarptautinės parodos Angelas ir paukštis Utenos kraštotyros muziejuje laureate.
Kaip tik tuo metu įsitikino, kad be kūrybos ir Lietuvos istorijos tolesnio savo gyvenimo neįsivaizduoja, o tapyba ir piešimas yra tos kūrybinės atspirtys, kurios geriausiai jos gebėjimus ir siekius padeda įgyvendinti. Jei teisingai apskaičiavau, istorinei tematikai savo talentą ir kūrybinį laiką Laima Tubelytė-Kriukelienė skiria jau dvylika metų. Istorija persmelkė taip giliai, kad kitoms temoms beveik nelieka laiko. Gal tai ilgamečio dėstymo jaunimui išdava, nes gerai jaučia studentų nuotaikas, mato jų stiprybes ir silpnybes. Įsitikinusi, kad daugeliui (ir ne vien jaunų žmonių) stinga gilesnio savo šalies istorijos pažinimo, istorinės savimonės. Dažnai tai ne jų, kiek visos švietimo sistemos bėda. Galima apmaudauti, bet nuo to reikalai iš vietos nepajudės. Dailininkė savo pastangas kreipia į tai, kad tauta pirmiausia pažintų savo istorines asmenybes, reikšmingiausius įvykius, todėl visa tai svarbu įprasminti kūryboje, dažniau eksponuoti parodose. Tai jos kūrybinio gyvenimo moto.
Jau spėta surengti arti 40 autorinių kūrybos parodų ir dalyvauti įvairiose grupinėse parodose. L. Tubelytė-Kriukelienė priklauso 1993 m. prie Lietuvos dailininkų sąjungos susibūrusiai kūrybinei profesionalių dailininkų grupei Individualistai (pirmininkas – Algimantas Stanislovas Kliauga). Grupė vienija apie 60 menininkų, jos pavadinimas perimtas iš 1939 m. Lietuvoje veikusios Individualistų sekcijos, kuri būrė žymius to meto dailininkus. Nemažą sekcijos dalį sudarė arsininkai, formavę ekspresyvios lietuviškos tapybos tradiciją, kloję nuosaikaus modernizmo pagrindus Lietuvos dailėje. Atgaivinę ir tęsdami pirmtakų siekius, dabartiniai Individualistai kiekvienas savaip, išlaikydami individualumą, stengiasi remtis etninėmis šaknimis, tautiniu tapatumu, o iš pirmtakų įgytas tradicines vertybes taiko šiuolaikinio Lietuvos meno plėtotei.
2017 m. liepos 4-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Vilniaus rotušėje buvo atidaryta dailininkės Laimos Tubelytės-Kriukelienės istorinių paveikslų paroda Lietuvos istorijos fragmentai drobėse, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kurį minėsime kitąmet. Beje, tai – jau trečioji dailininkės paroda sostinėje: pirmoji Vilniaus įgulos karininkų ramovėje veikė nuo 2013 m. lapkričio vidurio iki 2014-ųjų balandžio, antroji nuo 2016 m. gruodžio vidurio veikė iki 2017 m. balandžio.
Atėjusieji į parodos Vilniaus rotušėje atidarymą pirmiausia atsidūrė tarp karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos. Jų portretai pasitiko kiekvieną laiptais lipantį į antrą Rotušės aukštą, kur vėrėsi tikra istorinių asmenybių ir siužetų fejerija. Barbora Radvilaitė, Barboros Lietuva, Barbora Radvilaitė su motina Barbora Kola, Kunigaikštienė Sofija Vytautaitė, Kunigaikštytė Rimgailė… Tai – portretams skirta parodos dalis. Mindaugo krikštas, Lietuvos krikštas, Netimero krikštas, Žalgirio ir Oršos mūšiams skirtos drobės – akivaizdu, kad tai lemtingiems Lietuvos istorijos momentams skirti siužetai.
Yra ir apmąstymams nuteikiančių Laimos Tubelytės-Kriukelienės darbų – Kelionė ratu, Lietuvos istorijos slenksčiai. Pagaliau nukeliančių į poetiškai skambančias, nors daugeliui gal net mažiau girdėtas Lietuvos vietoves – Plinkaigalį, Rupunionius, Dauglaukį, Vėluikius, Šaukėnus, Lauksvydus. Staiga topteli: ar ne visos šios vietovės į atmintį sugulė skaitant pirmąsias akademiko Eugenijaus Jovaišos trilogijos Aisčiai knygas? Pagaliau ar tik ne šios dailininkės kai kurie darbai pateko į tas knygas? Paaiškėjo, kad tikrai taip. Šių vietovių vardais pavadinti ištiso ciklo keliasluoksniai paveikslai. Juose atskleidžiamos įvairios aisčių gyvensenos akimirkos, kurias padeda rekonstruoti ir meniškai apmąstyti autentiški archeologiniai radiniai – darbo įrankiai, ginklai, papuošalai, drabužių, apavo liekanos ir pan. Tai ne šiaip spalvingi meniški paveikslėliai. Atrodytų, seniai praradę savo gyvastį radiniai iš kapaviečių šiuose dailininkės paveiksluose atgauna deramą vietą ir tarsi sugrąžinami gyvenimui, tampa neatsiejami nuo žmogaus, jo veiklos. Ši vizualizacija, mokslinės informacijos perteikimas vaizdu, praturtinamas per žiūrovo emociją, išgyvenimą, leidžia visai kitaip pažvelgti į mūsų senųjų protėvių gyventąją aplinką, pajusti žmogaus vienovę su jį supusiu pasauliu, vadinasi, geriau suvokti ir jo gyvenimą. Pamokomi dalykai, padedantys ir mums patiems susimąstyti apie savo vietą pasaulyje, technologiškai labai pažangiems, atsiplėšusiems nuo gamtos ir jos dėsnių, tik nežinia, ar įgijusiems daugiau laimės ir gyvenimo pilnatvės. Pagaliau kas tokie esame? Savo šalies ir tautos istorijos išdava, raidos rezultatas. Ši paroda tuo įtikino.
Krinta į akis, kad, plėtodama aisčių (vakarinių lietuvių) temą, dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė pasitelkia (gal net pasąmoningai) gyvenimą teigiančias spalvas – žalsvą, gelsvą ir jų derinius. Šias spalvas mėgo M. K. Čiurlionis, K. Šimonis, nemažai kitų lietuvių dailininkų. Galima spėti, kad tai – lietuvio dvasią atspindinčios spalvos, žmogų susiejančios su jį supančia gamta. Neatsitiktinai jas, tik intensyvesnes, matome ir Lietuvos trispalvėje. Vėliau šovė mintis, kodėl būtent šios spalvos dailininkei tokios svarbios būtent aisčių tematikos paveiksluose: taigi per vaizdus atgyja mūsų tolimųjų protėvių „aukso amžius“, kaip pagal radinius kapavietėse V–VII amžius kartais vadina archeologai.
Net ir pasinerdama į Žalgirio ar Oršos mūšių sūkurius, dailininkė piešia ne vien karo baisybes, ji perteikia saulės nutviekstą savaip supoetintą pasaulį, kuris prieš mus atsiveria visiškai kitomis briaunomis. Tai sąlyginis, savaip supoetintas vaizdas. Diptiko kairiojoje dalyje, kur šuoliuoja Vytauto vedami Lietuvos kariai, mūšio panoramą gaubia pro lengvus debesis saulės nutviekstas dangus, daugiau šviesių spalvų atspalvių. Dešiniojoje diptiko dalyje, kur kryžiuočiai, dangus grėsmingesnis, daugiau mėlynos su žalia atspalvių. Sakytumei, pats dangus dalyvauja lemtingame vyksme, kurio pergalingas rezultatas nulems tolesnę istorijos eigą ir daugelio tautų likimus.
Tikriausiai daugelis parodos lankytojų pajuto, kaip atgijo senoji Rotušė, tarsi įgijusi naują meninį ir istorinį matmenį. Kai vienoje vietoje pamatai šitokią Lietuvos istorijos sankaupą, ir dar sostinės viename svarbiausių pastatų, pajunti pasididžiavimą, išgyvenamą toli gražu ne kiekvieną dieną. Menas teikia jėgų, naujos energijos, nes menas ir yra dvasinės energijos telkinys.
Akivaizdu, kad dailininkė yra susigyvenusi su Lietuvos istorija ir tai išreiškia savo darbais, drobėse kurdama spalvingą odę savo pamiltam objektui, kuris jai nėra šalta abstrakcija. Pati gilinasi į istoriją ir kitiems parodo dažniausiai naujas tos istorijos briaunas ir savastį. Sunkus darbas, bet jai tai ne prievolė, o maloni tarnystė, grąžos atidavimas savo šaliai, jos praeičiai, o kartu dabarties įprasminimas per savo darbus. Dailininkės Laimos dėka šitai galime tarsi iš naujo pajusti ir kiekvienas savaip išgyventi.
Parodos metu vyko ir toliau siūlomas pašnekesys su dailininke, tiesa, po geros savaitės, atslūgus parodos atidarymo šurmuliui. Kadangi Rotušėje išsamesnių interviu atvejams patogumų nenumatyta, įsitaisėme lauke ant Rotušės laiptų tarp architekto Lauryno Gucevičiaus suprojektuotų didingų kolonų. Iš ten gerai jaučiamas Senamiesčio aikštės gyvenimo ritmas, mintimis nesunku pakeliauti ir po istorijos tolius, kurių reikšminga dalis įprasminta parodose eksponuojamose drobėse. Vargu ar ką pavyktų įprasminti, jeigu kūrybiniai impulsai pirmiausia negimtų dailininkės mintyse ir sumanymuose, jei iš pavienių žiežirbų neįsidegtų kūrybos liepsna. Apie tai ir kalbėsimės.
VAIKAI GIMSTA MOKĖDAMI
Per parodų atidarymus, o ir duodamuose interviu, visada gražiai padėkojate archeologui ir istorikui akademikui Eugenijui Jovaišai, su kuriuo našiai bendradarbiaujate. Gal nesu labai pastabus, bet neteko išgirsti ar skaityti, kad būtumėte kur nors dėkojusi savo mokytojams ar dėstytojams, kurie Jus mokė piešti, vėliau, matyt, ir tapyti. Kur mokėtės piešti?
Piešti pramokau pati. Vaikai gimsta mokėdami piešti. Tai aš sau pirmiausia ir galėčiau padėkoti. Jei rimtai, tai nemaža dalis mano žodžiuose turi tiesos. Kai buvau dvylikos, pasiimdavau tėvų prenumeruojamus žurnalus ir iš jų perpiešdavau išraiškingesnius žmonių veidus ar ką kita. Taip ir mokiausi, nes jokių dailės mokyklų nelankiau. Esu kilusi iš Kupiškio krašto, lankiau Skapiškio vidurinę mokyklą. Ten net tikro piešimo mokytojo neturėjome. Kadangi piešimas buvo mokymosi programoje, piešti mokė kuris nors kitų dalykų mokytojas. Dailė buvo nuskriausta. Bet mano piešinius pagirdavo mokytojai, klasiokai ir tėvai. Kai reikdavo kokį skelbimą ar plakatą meniškiau nupiešti, ši garbė tekdavo man. Man tas jungas buvo malonus. Chemijos mažai teko mokytis, nes atsipirkdavau piešdama Mendelejevo lentelę ar kitus su chemija susijusius dalykus.
Rengdamasi stoti į Šiaulių pedagoginį institutą, daug piešiau ir dirbau savarankiškai, bet reikiamų piešimo priemonių į egzaminą neatsinešiau. Naudojausi cheminiu pieštuku, o kaip ištrinti netiksliai nubrėžtą liniją nežinojau. Dairiausi, kaip kiti stojantieji daro. Nežinojau net kas yra štrichas. Vis dėlto gerai nupiešiau Milo Veneros galvą, išliejau akvarelę, tiesa, prasčiau išlaikiau braižybos egzaminą, nors man braižyba patiko. Geriausiai pavyko lietuvių kalbos rašinys apie gimtąjį kraštą. Rašiau ilgai, berašydama net eilėraštį sukūriau. Priėjusi dėstytoja paklausė, ar nenorėčiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Atsisakiau, būdama prastos nuomonės pirmiausia apie savo iškalbą, ir ypač jei tenka kalbėti prieš nepažįstamą auditoriją. Todėl gerai suprantu ir savo studentus. O į piešimą įstojau be jokių protekcijų, nors buvo pusketvirto pretendento į vietą.
Kas meno dalykus Jums dėstė institute?
Įsiminė dailininko ir menotyrininko profesoriaus Vytenio Rimkaus labai vaizdingos, turiningos meno istorijos paskaitos. Iškili asmenybė, turinti gilų žinių bagažą, studentams darė didelį įspūdį. Bendraudavo su mumis, labai draugiškai klausinėdavo, jam įdomu buvo, kas ką žinome. Žinojome, kad blogų pažymių profesorius nerašo, tai kam čia kalti į galvą. Ir susimoviau. „Tai va, Tubelyte – trejetas.“ Bet koks širdingas žmogus, dėl manęs vienos atėjo kitą dieną, kad galėčiau pasitaisyti. Gavau ketvertą. Institutą baigiau 1982 metais, bet V. Rimkų ir kitus dėstytojus dažnai prisimenu, jaučiu jiems didelę pagarbą. Džiaugiuosi, kad ir šio pokalbio metu galiu apie savo dėstytojus ir profesorius tarti gerą žodį.
Baigusieji Vilniaus dailės akademiją aukščiau vertinami negu dailę studijavusieji ir mokytojais rengtieji Šiauliuose, nors tai tik dalis tiesos. Dailininko profesijai gal ir geriau parengia akademija, nes stoja gabiausi, ištisus metus studijuoja grafiką, tapybą, skulptūrą, o Šiaulių dabartiniame universitete gauni visko po truputėlį. Svarbu, kaip gautas žinias panaudoji. Kas iš to talento, jeigu kišenėje paslėpęs nešiosi ir nedirbsi. Žmogus tobulėja darbe, talentas priklauso nuo to, kiek dirbsi. Lygiuotis į geriausius reikia, bet save tobulini, naujas galimybes atskleidi tik kūryboje. Daug ką ligi šiol prisimenu, ką esu gavusi iš savo dėstytojų.
Pedagoginį darbą pradėjau Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija), paskui Zarasų meno mokykloje. Jau dvidešimt metų dirbu Utenos kolegijoje.
TAPYBOJE ESU ILGŲ DISTANCIJŲ BĖGIKĖ
Nuo ko prasidėjo Jūsų susidomėjimas Lietuvos istorija?
Skapiškio vidurinėje istoriją dėstė labai reikli mokytoja Stanislava Mažeikytė, dabar pensininkė, bet labai aktyvi visuomenininkė, parašiusi knygelę Skapiškio miestelio Dariaus ir Girėno g. (Kalvarnikų) istorija, paminklo Blaivybei miestelyje atstatymo iniciatorė. Prie mokytojos niekas nedrįsdavome tingėti. Šiaulių pedagoginiame institute istoriją mums dėstė Jonas Sireika, patiko jo paskaitos. Ir vis dėlto ne nuo šių asmenybių persiėmiau meile istorijai. Nuo ko, negalėčiau net pasakyti. Įsiminė Algimanto Stanislovo Kliaugos per vienos parodos atidarymą išsakytas pastebėjimas, kad piešti istorijos tema pradėjau iš nerimo. Visi matome, kad Lietuva pradeda išsivaikščioti, neliks istorinės atminties ir panašiai.
Prasmingas aiškinimas, bet juk nebuvo taip, kad vieną rytą pabudote ir tarėte: „Myliu tėvynę Lietuvą, todėl nuo šiandien savo piešinius skirsiu Lietuvos istorijos įprasminimui, jaunimo patriotizmo ugdymui.“ Kiekvienam kūrybinių spėkų turinčiam žmogui būdingas sveikas saviraiškos noras, visų pirma savojo tapatumo ugdymas ir siekis savo darbais įprasminti tai, kas jaudina, kelia pasididžiavimą, o gal nerimą, pasipiktinimą. Kūryba – tai ne vien tarnystė tautai ar idealui, bet ir būdas įsiprasminti, nelikti tuščia vieta erdvėje ir laike, kurioje žmogui lemta būti.
Ir tai – tiesa, bet yra daug ir kitų veikimo motyvų. Prieš imdamasi tapyti, mintyse pradėjau daryti atranką: peizažų, natiurmortų, portretų, abstrakcijų parodose matau daugybę, o istorinės tapybos darbų labai stinga. Taigi veikiau pagal atmetimo principą. Vieną kitą istorinės tematikos paveikslą aptiksime daugelio dailininkų darbuose, bet sistemingai šioje srityje dirbančių nėra daug. Iš tiesų jų net ir labai nedaug, o tapančių ciklais gal tėra vienas kitas.
Man taip pat atrodė, kad mūsų dailininkai labai įsiskolinę Lietuvos istorijai. Kol neįsigijau Rimanto Dichavičiaus pastangomis ir lėšomis parengto ir išleisto meninių albumų tritomio „Laisvės paženklinti“. Rengiamas ir ketvirtas tomas. Patyriau tikrą virsmą: daugybė puikių istorijai skirtų darbų, asmenybių! Kitas dalykas, kad dažniausiai apie tuos darbus ir asmenybes menkai žinome, o rengiamos parodos istorinei tematikai skiria toli gražu ne didžiausią dėmesį. Neturime jokios valstybinės programos, per kurią būtų tikslingai puoselėjama istorinė tematika. Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Giedrius Kazimierėnas, Bronius Leonavičius – chrestomatiniai mūsų istorinės tematikos grandai, bet R. Dichavičius atskleidė tiek istorinės tematikos mūsų menininkų darbų, kad kyla teisėtas pasididžiavimas. Į trečiąjį tomą įdėti ir penki Jūsų paveikslai, kartu su „Žalgirio mūšiu“.
Jūsų paminėti menininkai iš tiesų daug nusipelnė Lietuvos istorinei tapybai. Kad ir A. Kmieliausko, P. Repšio freskos senojoje Alma mater bei kituose Senamiesčio pastatuose. Pati aplinka reikalauja istorinio matmens, šie menininkai ją puikiai išnaudojo. Ne vien kunigaikščiai ir kiti istoriniai asmenys apibūdina epochą, bet ir nupieštas baldas ar paprasčiausias nužiestas puodas iš archeologinių radinių. Penkiasdešimt metų praėjo, ir tos tematikos darbai jau priklauso istorijai. Net ir nupieštas senelių paliktas senoviškas darbo įrankis ar kitas buityje naudotas daiktas juk tampa epochos liudytoju.
Neatsitiktinai Eugenijaus Jovaišos trilogijoje „Aisčiai“ tiek daug vietos skirta Jūsų atliktiems piešiniams, kurie tuo ir svarbūs, kad perteikia autentiškus archeologinius radinius veiksme.
Man pačiai nepatinka lengvi kūriniai, visada traukia sudėtingesnės temos ir kūrybinės užduotys. Jaunystėje sportuojant man patikdavo bėgti ilgas distancijas. Ir tapyboje save vadinu ilgų distancijų bėgike.
Lėtai įsibėgėjate, o paskui nesustabdysi?
Ko gero, taip ir yra. Peizažų beveik nesu sukūrusi. Darbai, kuriuos galima padaryti per dieną, manęs nedomina. Mėgstu smulkmenas, detales, į kurias stengiuosi įsigilinti, atskleisti jose glūdinčias prasmes, o tam vien pasiskaityti straipsnį kitą nepakanka. Rizikinga kartais kai ką pernelyg sureikšminti arba išvis nepastebėti išskirtinumo. Bet rizikuoti man patinka, tam tikros rizikos mene neišvengsi.
Bet tai juk vienas iš meninės kūrybos principų – vienas savybes ar ypatybes išryškinti, sureikšminti. Jūs nerašote istorijos vadovėlio, bet piešdama ar tapydama perteikiate kurį nors reikšmingą ar išskirtinį istorinio įvykio momentą, portretuose taip pat išreiškiate savo santykį su vaizduojamu asmeniu.
Svarbiausia nesumenkinti to, kam skiriamas kūrinys, bet ir į padanges kelti nesiekiu. Todėl mėgstu diskutuoti, gerai, kai yra kas argumentais nuleidžia iš padangių ant žemės. Štai kodėl man patinka bendrauti ir bendradarbiauti su mokslo žmonėmis.
Kada šitai pajutote?
Toli gražu ne iš karto. Daug metų po instituto buvau „tamsta mokytoja“, paskui augo dvi mažos dukros, kurioms reikėjo dėmesio. O istorinės temos pirmasis paskatino imtis mano vyras. Jis yra telefoninių ryšių inžinierius. Gal pavargo nuo mano tapybos, nes vieną kartą išsitarė: „Peizažus pieši, natiurmortus, portretus, kad taip kokį istorinį paveikslą nutapytum, kad ir Žalgirio mūšį.“ Labai išsigandau tokio „užsakymo“, ir labai gerai, kad iškart nepuoliau stačia galva. Galėjau labai nusvilti. Tuo metu turėjau apie trisdešimt metų, pasiteisinau, kad dar turiu tobulinti ranką ir akį. Mergaitės tegu paauga, turėsiu mažiau visokių trukdžių. Praėjo bene dvidešimt metų, ši mintis kirbėjo visą tą laiką, ir vyras nuolat kvaršino galvą, primindavo. Jam patiko istoriniai paveikslai.
Kartą kaime, kur turime sodybą, per Žinių radiją išgirdau, kad skelbiamas konkursas pasiūlymams Lietuvos Seimo Konstitucijos salės sienoms apipavidalinti. Mane tai labai sudomino, kodėl nepabandžius? Jau buvau pribrendusi imtis istorinės temos. Pasiūliau sieninės tapybos eskizą LDK Pirmojo Statuto priėmimas. Faktiškai tai savarankiškas paveikslas, kurio sumanymą ir kompoziciją siūliau pritaikyti Seimo Konstitucijos salės sienai. Deja, skelbtas konkursas neįvyko, gal dalyvavo per mažai dailininkų, gal lėmė kitos priežastys. O tą paveikslą vasarą eksponavau parodoje Vilniaus rotušėje. Dabar suprantu, kad mano pasiūlytam istoriniam siužetui įgyvendinti geriausiai tiktų freska, o aš tokios kūrybinės patirties neturėjau. Tiesa, sienine tapyba buvo tekę užsiimti. Tokia buvo mano ne visai sėkmingo kelio pradžia į monumentaliąją istorinę dailę.
ĮKVĖPIMO SEMIASI IR IŠ MOKSLININKŲ DARBŲ
Kaip dailininkės kūryba Jus suvedė su iškiliu archeologu (dabar ir politiniu veikėju, LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas) profesoriumi akademiku Eugenijumi Jovaiša?
Per parodų atidarymus profesorius vis manęs klausdavo, kaip aš jį susiradau. Aš paslaptingai tylėdavau. Iš tikrųjų aš mokslininką susiradau, kaip dabar sakoma, pasitelkusi informacines technologijas. Mane sužavėjo E. Jovaišos inicijuoti labai patrauklūs, išmoningi skaitmeninių knygų projektai Žvilgsnis į „Aukso amžių“: baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus (1998), Lietuva iki Mindaugo (1999; 2003 m. poligrafinis leidinys), Įdomioji Lietuvos istorija, skirtos LDK valstybingumo, meno ir visuomenės istorijai (išleista 2004–2007 m.). Pagaliau E. Jovaiša rašė žaismingus tekstus Gustavo enciklopedijai ir Tūkstantmečio datoms. Pirmiausia tai mokiniams sudominti nepakeičiamas ir įdomus šaltinis giliau pažinti savo šalies praeitį. Jau nekalbu apie solidų mokslinį profesoriaus tritomį Aisčiai, kuris keičia visų mūsų požiūrį į vakarų baltų (aisčių) etninę istoriją, materialųjį ir dvasinį paveldą.
Dėl tritomio „Aisčiai“. Per parodos atidarymą, taip pat ir spaudoje rašyta, kad E. Jovaiša jau išleido tritomį. Tai netikslu. „Aisčių“ pavadinimu išėjo trys knygos, bet tik „Aisčiai. Pradžia“ ir „Aisčiai. Raida“ priklauso tritomiui, o „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ nėra tritomio dalis. Buvo taip. Susižavėjęs E. Jovaišos sumanymu, Romualdas Ozolas paklausė, ar jis negalėtų parašyti populiarią, lengviau skaitomą knygos versiją, kad kuo daugiau žmonių galėtų susipažinti su lietuvių ir Lietuvos pradžia. Kiek pasvarstęs E. Jovaiša sutiko, ir štai turime dar vieną populiariau parašytą knygą, skirtą platesniam skaitytojų būriui. Tačiau grįžkime prie Jūsų bendradarbiavimo su akademiku.
Pradėjusi tapyti istorinės tematikos paveikslus, ėmiau galvoti, gal tie mano darbai galėtų duoti kiek nors naudos mokslui ar studijoms. Jau buvau nutapiusi panoraminį paveikslą Žalgirio mūšis, taigi lyg ir išpildžiusi savo vyro pageidavimą. Tai suteikė man šiokios tokios drąsos. 2013 m. susisiekiau su E. Jovaiša, jis geranoriškai sutiko bendradarbiauti. Tuo metu jis dirbo prie monografijos Aisčiai. Raida. Šalia kitų šešių pasitelktų dailininkų ir man pasiūlė nupiešti šešias iliustracijas šiai knygai (išėjo 2014 m.). 2016 m. pasirodžiusioje knygoje Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia išspausdintas 31 mano piešinys, fragmentai iš mano kūrinių panaudoti knygos viršelyje.
Dalis dar nepanaudotų iliustracijų aisčių tema su aprašymais iš Raudonėnų, Plinkaigalio, Lauksvydų, Krūvandų (Vilkijos seniūnija), Rupunionių, Šaukėnų, Dauglaukio, Vėluikių kapinynų turėtų atsirasti trilogijos Aisčiai trečioje knygoje. Tikiuosi, kad tie piešiniai pravers mokslui ir studijoms, nes juose vizualizuoti archeologinių ekspedicijų metu aptikti radiniai iš I–V a. vidurio. Bent taip mane drąsindamas tvirtina akademikas E. Jovaiša, nuo 1975 m. tyrinėjęs I–X a. aisčių laidojimo paminklus. Su šiais piešiniais jau galėjo susipažinti parodos Vilniaus rotušėje lankytojai.
Tuos radinius nupiešti reikia ne vien įgudusio dailininko rankos, bet ir gilaus epochos žinojimo. Mažiau su aisčių etnine kultūra susipažinę skaitytojai gali neatkreipti dėmesio, kaip tiksliai perteikiate vieno ar kito amžiaus drabužius, ginklus, darbo įrankius, papuošalus ir kitus įkapių radinius. Kitam vertintojui visa tai gali atrodyti kaip dailininko vaizduotės padariniai. O faktiškai tai – archeologinių radinių perteikimas piešiniais. Iš kur tų žinių sėmėtės?
Jokiu būdu nevadinu tų piešinių savo vienos darbu. Piešinių eskizus siųsdavau E. Jovaišai, o jis vertindavo, ar pataikiau. Tekdavo ir taisyti, nes prifantazuoti nesunku. Gavusi pritarimą, tapydavau. Taip su visomis iliustracijomis. Profesorius atsiųsdavo man susipažinti medžiagos, taigi skaičiau, derinau ir nutapytus, ir nupieštus darbus. Faktiškai tų piešinių tikrasis žinovas ir autorius yra E. Jovaiša, aš veikiau esu jo idėjų įgyvendintoja.
KĄ ŽINAI APIE PLINKAIGALĮ, RUPUNIONIS, KRŪVANDUS…
Įspūdingi Jūsų aisčių tema sukurti paveikslai.
Man jų dar nėra tekę komentuoti, todėl nenorėčiau suklysti dėl vieno ar kito amžiaus, tikslesnio datavimo. E. Jovaiša galėtų labai plačiai išdėstyti, kokios hunų bangos buvo palietusios aisčių žemes tautų kraustimosi metu ir kitas istorijos subtilybes. Tai laikai, kai Gintaro kelias nuo Sembos pusiasalio, kur buvo renkamas gintaras, vedė į Romos imperijos miestus. Tuose piešiniuose vaizduoju aisčių, mūsų artimiausių protėvių, gyvenimo būdą, apie kurį sprendžiama iš archeologinių radinių. Tarp kitų radinių pasitaikydavo žmonių kaulelių, ir man suspausdavo širdį. Labai įsijausdavau. Vienam paveikslui, kuriame moterys ir merginos matuojasi papuošalus, E. Jovaiša davė pavadinimą Bobų turgus, jo nebūčiau davusi. Piešinyje Rupunionys (paveikslui suteiktas toks pavadinimas, nors Kauno rajone kaimas vadinasi Rupunionai, yra ir istorinis Rupunionų kapinynas – G. Z.) vaizduoju vikingų siaubiamą aisčių kaimą, išsivedamus gyventojus, išvežamą grobį. Prisiplėštus vertingus daiktus piešiau E. Jovaišos aptiktų radinių (V–VI a.) pagrindu. Vietos skirta vaikų pasauliui, kuris simbolizuoja gyvenimo tęstinumą. Nieko nesu prikūrusi, tai vis remiantis archeologija sukurti paveikslai. Vietos skiriama ir anapusiniam pasauliui, kuris mūsų protėviams egzistavo kaip gyvųjų pasaulio tąsa.
Mūsų protėvės aistės šiuose paveiksluose labai primena išilgintas šiuolaikinių manekenių figūras. Nejau vyrai jau tada dėl keistai suvokto grožio jas maitino puspadžiu?
Mokslas turi įrodymų, kad į Žemę buvo įsirėžusi (gal ir ne kartą) kometa ar asteroidas, o tai paskatino ugnikalnių išsiveržimus. Saulė aptemo nuo dulkių, žuvo javai, krito gyvuliai, kilo baisus badmetis. Prasidėjo didžiulio nuosmukio laikai, nuskurdo ištisos tautos. Nieko nuostabaus, jei ir mūsų protėviams buvo tekę patirti ilgus nepriteklių metus. Apie juos galima daryti išvadas ir iš to meto medžio rievių. Viena tokių datų – 536 metai po Kristaus. Būtent tai turėjau mintyje tapydama aisčių gražuoles.
Plinkaigalis – šiandien gal nedaug kam girdėtas, tačiau jam knygoje „Aisčiai. Raida“ skirta net 15 iliustracijų. Šioje gyvenvietėje netoli Krakių Kėdainių rajone 2011 m. gyveno tik 319 gyventojų, bet štai 1977 m. E. Jovaiša ten aptiko kapinyną (vėliau pabaigė tyrimus archeologas Vytautas Kazakevičius), kuriame rasti 361 nedeginti ir 8 sudegintų žmonių palaikai, 4 žirgų griaučiai iš V–VII amžių, taip pat turtingos įkapės – peiliai, kirviai, pjautuvai, kalavijai, žalvario ir sidabro papuošalai, sidabru kaustyti geriamieji ragai. Įkapės byloja apie gausų aisčių karinio elito sluoksnį, atvėrė visiškai naują supratimą apie aukštą kultūrinę ir visuomeninę to meto aisčių sanklodą. Radiniai sukėlė tikrą virsmą Lietuvos archeologijoje. O Jūsų Plinkaigaliui ir kitoms panašioms aisčių vietovėms (Krūvandams, Rupunioniams ir kitiems) skirti paveikslai papuoš trečią „Aisčių“ tomą.
Paveiksle matome, kaip aisčiai atvažiuoja pas romėnus su dovanomis – gintaru. Niekas nei patvirtinti, nei paneigti negali, kad ta delegacija ne iš Plinkaigalio ar kitos panašios vietovės, nes vietovės gyvenimo sankloda nedaug kuo skyrėsi nuo kitų panašių, tai rodo archeologų radiniai.
E. Jovaiša galėtų daugiau papasakoti, kaip aisčių pasiuntiniai 523–526 metais aplankė Ostgotų karalystės sostinę Raveną ir karalių Teodoriką Didįjį (lot. Theodoricus, vok. Theoderich). Mokslininko teigimu, Plinkaigalio visuomeninė ir kultūrinė branda byloja, kad ir šio krašto elito atstovai galėjo dalyvauti minimose derybose dėl siektos kurti barbarų pasaulio sąjungos prieš Bizantijos imperiją. Dėkodamas už dovanotą gintarą, Teodorikas derybininkams papasakojo, ką apie gintarą ir aisčius rašė I a. Romos istorikas Publijus Kornelijus Tacitas. Pasak E. Jovaišos, šis vizitas – tai neįkainojamas aisčių istorijos paminklas.
Savo menu prisilietėte prie vis dar mažai ištirtų istorijos ir priešistorės dalykų. Džiugu, kad knygoje „Aisčiai. Radiniai“ skaitytojai turės galimybę archeologų radinius ir istorikų įžvalgas susieti su menine vaizdine medžiaga, prie kurios kūrimo Jūs svariai prisidedate. Gaila, kad Jūsų autoportretinis paveikslas „Aisčių pakerėta“ į knygą nepateks, užtat bent paroda teikia galimybę pamatyti pačios autorės ant nartaus žirgo portretą su dailininko teptuku rankoje.
Man svarbiausia, kad mene būtų įprasmintos asmenybės, kurioms ligi šiol menininkai neskyrė arba skyrė labai mažai dėmesio. Antai trys Vytauto Didžiojo seserys nė karto Lietuvoje nenutapytos, viena jų Rimgailė. Bandau šią spragą pagal savo sugebėjimus užpildyti.
ANTRASIS ŽALGIRIS – ORŠA
Pabaigai apie du panoraminius Jūsų nutapytus paveikslus, skirtus 1410 m. Žalgirio ir 1514 m. Oršos mūšiams. Prie jų bene ilgiausiai parodose apsistoja dailės vertintojai ir kiekvienas lankytojas. Išraiškingos kompozicijos, jaučiamas kūrėjo užmojis. Kitaip nei Janas Matejko 1878 m. nutapytame paveiksle „Žalgirio mūšis“, Vytautui vietą skyrėte ne paveikslo centre, o pakraštyje.
Diptiką Žalgirio mūšis (drobė, aliejus, 170×300 cm) nutapiau 2009–2010 metais. J. Matejkos meninio sprendimo nekartojau, o prieš Vytautą jokių meninių sąmokslų nespendžiau. Jo figūrą perteikiu taip, kad panoraminio paveikslo žiūrovui Lietuvos valdovas kristų į akį pirmiausia. To reikalauja paveikslo kompozicija. Todėl Vytauto figūrai ant balto žirgo vietą skyriau ne Lietuvos kariuomenės centre, o dešiniajame sparne, ir kuo arčiau prie mūšio stebėtojų, t. y. paveikslo žiūrovų. Išryškinau ne atskiras figūras, bet perteikiau panoraminį didžiulio mūšio vaizdą. Man turi būti daug jėgos, veržlumo, raitelių ir veikimo erdvės, tos dinamikos paveikslui teikia neramūs dangaus debesys ir vietovės kraštovaizdis. Taip siekiau perteikti pergalingo didelio mūšio vaizdą.
Kartais dailininkas savo paveikslą pavadina mūšiu, bet aš matau tik kautynes. Pirmas planas ištrauktas, keli kariai kaunasi, o kiti pranyksta ūkuose ar dulkėse. Aišku, tai kiekvieno dailininko pasirinkimas, bet man rūpi perteikti ne epizodą, o kuo platesnę panoramą. Epizodais neperteiksi mūšio didingumo ir jo istorinio reikšmingumo. Bent man taip atrodo.
Įkišiu savo trigrašį. Didiesiems mūšiams paminėti kaldinamos proginės monetos ir medaliai, kuriuose telpa tik vienas ar keli mūšio epizodai. Japonų, kinų minimalistų meno raiškos principai: per detalę, subtilų niuansą perteikti visumą, vyksmo esmę, kartu įprasminant autoriaus poetinį braižą. Minimalistai atsisako pasakojimo, aiškinimo, priežasties ir pasekmės ryšio, bet pateikia išvadą, esmę, ir su tuo sunku ginčytis. Tai būdinga jų menams, poezijai. Žiūrovui ar skaitytojui paliekama erdvės pačiam prieiti išvados, priklausomai nuo jo pasirengimo ir supratimo.
Vengčiau lyginti sunkiai lygintinus dalykus. Japonų paveikslų esu mačiusi nemažai, taip pat perteikiančių kautynes ir mūšius. Toks lyginimas įmanomas ir galėtų būti naudingas, lygiai kaip ir principų priešinimas norint suvokti vienos ar kitos kultūros savaimingumą, kartais ir išskirtinumą. Kuo daugiau interpretacijų įvairovės, tuo įdomiau. Pasisakau už teisingą ir pamokomą kritiką, gaila, kad Lietuvoje ji dažnai apsiriboja vienu žodžiu: nepatinka. Tai tik nuotaikos gadinimas kūrėjui. Visada reikalauju pasakyti, kas nepatinka, kaip reikėtų teisingiau, meniškiau perteikti savo siekį.
Vienas reikšmingiausių Jūsų paveikslų skirtas 1514 metų rugsėjo 8 dieną vykusiam Oršos mūšiui, kai 30 tūkstančių LDK karių sutriuškino 80 tūkstančių Maskvos kariuomenę.
Šio paveikslo nespėjau nutapyti Oršos mūšio 500-osioms minėjimo metinėms, kurios minėtos 2014-aisiais. Reikėjo skubėti su iliustracijomis E. Jovaišos knygai, teko į šalį atidėti paveikslą, kurį baigiau tik šiais, 2017-aisiais, metais.
Kuo skiriasi Žalgirio ir Oršos mūšiams skirti paveikslai? Ar pavyko išvengti atsikartojimų? Juk nesilankėte nei vieno, nei kito mūšio vietovėje. Paveiksle „Žalgirio mūšis“ gana laisvai elgėtės su kraštovaizdžiu. Tai mažiau leistina „Oršos mūšyje“, kur upės vaga ir vietovės ypatumai vaidino esminį vaidmenį mūšio eigai. Nuo to priklausė LDK kariams vadovavusio Konstantino Ostrogiškio ir kitų vadų svarbiausi sprendimai renkantis mūšio planą.
Man svarbiausia buvo parodyti panoraminį abiejų mūšių vaizdą. Mūšiuose daug bendrų dalykų – raiteliai, karių ginkluotė, tad paveikslų panašumų išvengti nėra paprasta. Žalgirio ir Oršos mūšius skiria daugiau kaip šimtmetis, per tą laiką tobulėjo ginkluotė, išryškėjo artilerijos galia ir svarba. LDK kariuomenės vado etmono Konstantino Ostrogiškio ir kitų vadų pasirinktas mūšio planas padėjo kone tris kartus mažesnei lietuvių ir lenkų kariuomenei ne tik atsilaikyti prieš 80 tūkst. Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės raitelių, bet ir juos įveikti. Konstantinas Ostrogiškis panaudojo apgaulingo atsitraukimo manevrą, įsijautę į puolimą maskvėnai nelauktai pateko į pasalą, atsidūrę priešais užmaskuotų sunkiųjų patrankų ugnį. Kilo panika, rusai bandė gręžtis atgal ir bėgti. Kai kuriais duomenimis, kone pusė jų karių žuvo, vadai ir septyni vaivados kartu su 4 tūkstančiais karių pateko į nelaisvę.
Tos įspūdingos pergalės kovinę įtampą ir siekiau savo paveiksle perteikti, todėl lietuvių surengtą pasalą ir efektyvų vaidmenį suvaidinusiai artilerijai ir skiriu ypatingą dėmesį paveikslo kompozicijoje. Man pačiai keista, kad abiejuose paveiksluose esminius kompozicinius dalykus sutelkiu paveikslų apačioje ir kairėje pusėje nuo žiūrovo. Kodėl mane traukia būtent toks sprendimas, negaliu pasakyti. Tuose mūšių paveiksluose yra ir esminių skirtumų, smarkiai skiriasi jų spalvinė gama. Tradicinio mūšių vaizdavimo bandžiau išvengti. Kai kurie vertintojai mano paveiksluose atkreipia dėmesį į kontūravimą, ištapymo skrupulingumą. Man knieti tarsi išdidinti miniatiūrą, kur viskas glausta, ryškūs kontūrai. Tai gal panašu ir į kai kuriuos japonų dailininkų taikomus principus.
Menas turi savo dėsningumus, dailininko valia rinktis vieną ar kitą sprendimą.
Istorikas Tomas Baranauskas per parodos Vilniaus rotušėje atidarymą priminė Oršos mūšio amžininką, nežinomą dailininką, kuris buvo mūšio liudininkas, o gal dalyvis. Savo nutapytame bataliniame paveiksle jis labai tiksliai pavaizdavo vietovę ir mūšio etapus, kariuomenių išsidėstymą, manevravimą, karių ginkluotę, aprangą ir visą įvykių eigą. Jo paveikslas Oršos mūšis yra Varšuvos nacionalinio muziejaus nuosavybė. 2014 m. minint šio mūšio 500-ąsias metines Vilniaus paveikslų galerijoje, vėliau ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune buvo eksponuojama to paveikslo kopija, specialiai mūšio jubiliejaus proga sukurta.
Nesiekiau to dailininko paveikslo kūrimo principų kartoti, bet esmę, branduolį stengiausi išsaugoti. Pateikiau mūšio vaizdą visai iš kitos pusės, į pirmą planą iškėliau minėtą LDK kariuomenės pasalą, kaip turėjusią lemiamą reikšmę pergalei pasiekti.
Oršos mūšio dešinė dalis viršuje – neatskiriama paveikslo kompozicijos dalis, vientisoje drobėje nutapytas pratęsimas, simbolizuojantis LDK pergalę prieš maskvėnus. Geltona saulė, Vytis ir kitos LDK vėliavos spinduliuoja Pergalę, o maskvėnų vėliavos ir pritemusi saulė simbolizuoja pralaimėjimą. Tokia idėja.
Kaip dažnai istorijoje būta, Lietuva per menkai pasinaudojo abiejų šių didingų pergalių vaisiais.
Garsas apie Oršos pergalę nuvilnijo per Europos valstybes. To meto karinėje taktikoje pirmą kartą mūšyje buvo panaudota artilerija, kavalerija ir pėstininkai, ir tai buvo unikalus taktinis sprendimas Europos mastu. Štai šią mūšio ypatybę paveiksle ir stengiausi perteikti. Į šią ypatybę ir kai kuriuos kitus esminius dalykus mano dėmesį atkreipė E. Jovaiša, siekdamas, kad paveikslas tarnautų ir mokslui. Beje, profesorius paveikslą Oršos mūšis vertina labiau negu mano Žalgirį, o mokslinę istorinio paveikslo vertę profesorius įžvelgia, kai, tegu ir per smulkmenas, tiksliai atskleista epocha.
Lietuvoje kito Oršos mūšiui skirto paveikslo ligi šiol neturėjome, o mūšio reikšmė Lietuvos istorijai yra labai svarbi. Ši LDK pergalė keturiasdešimčiai metų sustabdė Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansiją į katalikiškus Vakarus. Šis atokvėpis, kaip rašo T. Baranauskas, buvo labai reikšmingas, leido sudaryti ir išleisti pirmąjį Lietuvos statutą, pastatyti renesansinius Valdovų rūmus Vilniuje, pradėti spausdinti knygas, skleisti renesanso ir reformacijos idėjas. Kai ėmiausi Oršos mūšio temos, visa tai turėjau mintyje, nes Orša – tai antrasis Žalgiris, tik rytuose.
2018-ais minėsime atkurtos modernios Lietuvos valstybės šimtąsias metines. Puiki proga aktualizuoti istorinės tematikos darbus mūsų mokslininkams ir menininkams. Tai ne vien jubiliejinis ritualas, bet gyvenimo būtinybė, jeigu norime išlikti kaip valstybė ir savigarbos nepraradusi tauta. To ir palinkėkime vieni kitiems. Ačiū.