Kaip kūrėsi Lietuvos valstybė?
aidas.lt, Dr. Tomas Baranauskas. Lietuvos istorijos institutas
Klausimas, kada ir kaip susikūrė Lietuvos valstybė, domina jau ne vieną istorikų kartą. Mes puikiai žinome, kad XIII–XVIII a. gyvavo senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Bet jos pradžia skendi praeities miglose.
Esame įpratę prie pasakojimo, kad Mindaugas krauju ir kalaviju vienijo Lietuvą ir, naikindamas smulkesnius kunigaikštukus, iškilo vienas suvienytos Lietuvos priešaky. Tačiau tai tėra labai paviršutiniška rekonstrukcija, atsiradusi iš reikalo turėti paprastą Lietuvos valstybės kilmės paaiškinimą.
Iš tiesų nėra aiškių faktų, liudijančių, jog Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, o istorikai yra ne kartą ginčijęsi ir svarstę, ar tikrai Mindaugas suvienijo Lietuvą? Kai kurie iš jų, kaip lenkų istorikas Henrikas Paškevičius ar lietuvių istorikai Adolfas Šapoka, Konstantinas Jablonskis, teigė, kad Lietuvos valstybė susikūrė iki Mindaugo – ir gal net gerokai iki jo. Kiti, kaip Zanonas Ivinskis, bet kokį atsakymą į šį klausimą laikė abejotinu. Šią problemą nagrinėjau ir aš dar 2000 m. išleistoje knygoje „Lietuvos valstybės ištakos“. Per dvidešimtmetį, prabėgusį nuo jos pasirodymo, archeologų, o ypač Eugenijaus Jovaišos, darbai gerokai patikslino ankstyviausio Lietuvos valstybės formavimosi etapo vaizdą.
Valstybės kūrėjai dar nepažinojo rašto. Kaip XVI a. ironizavo pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis, pirmieji Lietuvos kunigaikščiai „savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau kardais savo kaimynams ant kaktų rašydavo“. Taip buvo ir kituose kraštuose – valstybinės organizacijos visuomenei prireikė anksčiau nei rašto.
Lietuvos, kaip ir bet kokios valstybės, susidarymas yra gana sudėtingas procesas. Paprastai dėmesys sutelkiamas į jo baigiamąjį etapą, kuris įvardijamas kaip „Lietuvos žemių suvienijimas“. Tačiau žiūrint iš ano meto pozicijų, visai neakivaizdu, kad turėjo būti „suvienytas“ būtent toks plotas, koks buvo, ir kad būtent jis taps Lietuva. Tiesą sakant, Lietuvos valstybės natūrali erdvė buvo visos aisčių (baltų) žemės, bet Vokiečių ordino ekspansija sutrukdė jas sujungti, todėl mūsų įsivaizduojamo „lietuvių žemių vienijimo“ apimtis liko mažesnė. Kitą vertus, jei trukdžiai būtų buvę dar didesni, ta apimtis būtų galėjusi būti ir mažesnė. O koks plotas objektyviai turėtų būti suvienytas, kad jau galėtume kalbėti apie valstybę? Juk ir iki to vadinamo suvienijimo bei kurį laiką po jo egzistavo Lietuvos žemė siaurąja prasme – gerokai mažesnis politinis vienetas už tą, kurį šiandien esam įpratę įsivaizduoti kaip „lietuvių žemes“.
Kas apskritai yra valstybė? Galima sakyti, kad tai yra suvereni regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris yra išlaikomas iš mokesčių. Teritorijos dydis čia didesnės reikšmės neturi, nebent tik tiek, kad labai maža teritorija galbūt nepajėgtų išlaikyti profesionalių valdininkų sluoksnio.
Šiuolaikiniame teoriniame valstybės formavimosi modelyje betarpiškai prieš valstybę buvusi politinė organizacija vadinama vadyste (angl. chiefdom). Kartais šiuo žodžiu pavadinamos ir visai artimos valstybei organizacijos ar tiesiog ankstyvosios valstybės. Tačiau paprasčiausią vadystę galima apibūdinti kaip nedidelę pastovią regioninę politinę organizaciją, kuri apima tik kelias bendruomenes, todėl valdymo funkcija joje dar nereikalauja profesionalaus valdžios aparato. Valdantieji jau išsiskiria iš bendruomenės, jiems tenka daugiau karo grobio ir galbūt galimybė pasinaudoti karo belaisvių (vergų) darbu, kitomis privilegijomis, bet visuomenė jų dar neišlaiko pastoviai mokamais mokesčiais.
Lietuvos archeologinėje medžiagoje tokių vadų atsiradimą atspindi turtingų diduomenės kapų išsiskyrimas. Tai – vadinamieji vadai, arba „kunigaikščiai“. Baltų žemėse jie atsiranda Romos imperijos įtakos laikotarpyje (I–IV a.), o galutinai įsitvirtina audringame didžiojo tautų kraustymosi laikotarpyje (IV–VI a.). Apie tą laiką atsiranda ir pati Lietuva.
Lietuvių ir Lietuvos pradžia (I–VI a.)
Archeologas Eugenijus Jovaiša I–V amžius pavadino didžiosios aisčių migracijos laikotarpiu. Tuo metu, pradedant imperatoriaus Nerono laikais (54–68 m.) ir iki III a. pradžios, tarp aisčių ir Romos imperijos vyko intensyvi gintaro prekyba. Ji tiesiog užtvindė baltų žemes Romos monetomis ir romėniško importo daiktais. Tai iš pagrindų keitė aisčių kultūrą ir nulėmė jos suklestėjimą, kurį dar Marija Gimbutienė pavadino baltų „aukso amžiumi“. Tai taip pat skatino ir pačių aisčių teritorinę plėtrą, politinės ir karinės organizacijos kūrimąsi. Ankstyvuoju aisčių kariaunų formavimosi laikotarpiu, maždaug 150–260 m., kuriam priklauso E. Jovaišos detaliai tyrinėtas Dauglaukio bendruomenės kapinynas (Tauragės raj.), kuriame rastas seniausias raitelio su žirgo aukos įkapėmis kapas bei nemažai įvairių ginklų, formavosi karių sluoksnis, kurio reikėjo visų pirma Gintaro kelio prekybos apsaugai.
Brandžiajame kariaunos formavimosi etape (220/260–350 m.), kariai darėsi profesionalesni, pradėjo naudoti diržus šaltajam ginklui laikyti, o diduomenė ryškiau išsiskyrė iš eilinių bendruomenės narių savo aprangos ypatybėmis. Kartu į kapus pradėta dėti mažiau įvairių ginklų. Mažėjo turbūt ne pačių ginklų skaičius ir įvairovė, bet keitėsi žmonių požiūris į ginklus, ir didesnė ginkluotės dalis būdavo perduodama kaip palikimas iš kartos į kartą, o ne užkasama kapuose.
Klasikiniu kariaunos laikotarpiu E. Jovaiša laiko 350–550 m., kuomet aisčiai susidūrė su gotų ir hunų antpuoliais bei kitais didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio neramumais. Pastarieji vertė rūpintis karinės ir politinės organizacijos stiprinimu. Šiam laikotarpiui būdingi turtingomis įkapėmis išsiskiriantys karvedžių, archeologinėje literatūroje neretai pavadinamų „kunigaikščiais“, kapai, iš kurių vienas žymiausių – Taurapilio kunigaikščio kapas (Utenos raj.), datuojamas V a. pabaiga. Tad IV–V a. turėjo užsibaigti aisčių vadų (karinės aristokratijos, „kunigaikščių“) sluoksnio iškilimas ir vadysčių, kaip nedidelių teritorinių-politinių organizacijų, kūrimasis.
Vadystės savo ruožtu jungėsi į didesnes pastovaus valdymo aparato neturinčias organizacijas – gentis. II–IV a. rašytiniai šaltiniai jau fiksuoja tokias baltų gentis, kurios žinomos ir XIII a. rašytiniuose šaltiniuose, – tai galindai, sūduviai, galbūt sėliai ir kuršiai. Daugiausia duomenų apie jas užrašė žymiausias antikos geografas Klaudijus Ptolemėjus apie 150–160 m. Jis mini sudinus, galindus ir salus, kuriuose galima atpažinti XIII a. sūduvius, galindus ir sėlius, o taip pat sunkiau identifikuojamus kareotus (karijotus?) – galbūt vėlesnių kuršių pirmtakus – ir stavanus, veikiausiai gyvenusius netrukus sunykusios Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje.
Stavanai, kurių vardas, anot Simo Karaliūno, galėjęs reikšti turinčius jėgų, pajėgius ginti žmones (nuo žodžio „stavoti“ – „ištverti, turėti jėgų, pajėgti“), sunyko be pėdsakų kartu su savo Brūkšniuotosios keramikos kultūra, bet jie reikšmingi tuo, kad sietini su būsimo Lietuvos valstybės branduolio teritorija, kaip jos substratas. Į stavanų gyvenamas sritis apie 150–200 m. įsiveržė galindų-sūduvių kultūros gentys ir sukūrė čia II–VI a. gyvavusią ankstyvąją Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Anot E. Jovaišos, dalis galindų nusibastė net iki Okos aukštupio ir Maskvos apylinkių ir apie 300 m. ten sukūrė Moščino kultūrą, kurią, kaip galima spręsti iš istorijos šaltinių, paliko galindų gentis, pirmą kartą ten paminėta, regis, VI a. viduryje rašiusio Jordano, kaip IV a. II pusėje gyvavusios Hermanariko gotų valstybės pavaldiniai („coldas“). Ji tuo vardu šiose vietose minima dar ir XI–XII a. Rusios metraščiuose („голядь“). E. Jovaiša taip pat įrodinėja, kad VI a. II pusėje – VII a. dalis šių rytų galindų grįžo į Rytų Lietuvą ir susiliejo su čia nuo seniau gyvenusiais galindų-sūduvių kultūros palikuonimis, sukurdami vėlyvąją Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą, kuri ir tapo Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos branduoliu.
/…/
visas straipsnis:
http://www.aidas.lt/lt/istorija/article/24923-01-22-kaip-kuresi-lietuvos-valstybe