Esu archeologas, tyrinėju aisčių (vakarų baltų) pokristinio laikotarpio laidojimo paminklus. Kasinėjau Muoriškių (Biržų r., 1974), Seredžiaus, Raudonėnų (Jurbarko r., 1974, 1975), Plinkaigalio (Kėdainių r., 1977), Lauksvydų ir Krūvandų (Kauno r., 1978–1979), Ruponionių (Kauno r., 1980), Šaukėnų (Tauragės r., 1981–1983), Dauglaukio (Tauragės r., 1984–1995), Vėluikių (Tauragės r., 2006, 2007) plokštinius kapinynus. 1988 metais Kijeve (Ukraina) apgyniau mokslų kandidato disertaciją „Centrinė Lietuva I–IV amžiais laidojimo paminklų pagrindu“. Atradau ir pagrindžiau aisčių laidojimo apeigų astronominę tradiciją – mirusiųjų orientavimą į dangaus dievybes – Saulę, Mėnulį ir Šiaurinę (Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždyne). Sukūriau naują metodą mirusiųjų lyčiai nustatyti, kai negali padėti antropologinė ir kapų medžiaga. Jis įgalino vaikų kapuose atpažinti berniukų ir mergaičių kapus, nustačiau I–V amžių Vidurio Lietuvos kultūros gyventojų dangaus dievybių garbinimo atskirais laikotarpiai dėsningumus ir galimas to priežastis, sukūriau mirusiųjų palaidojimo laiko metų laikų atžvilgiu nustatymo metodą. Tyrinėju ir aisčių visuomenės struktūrą, jos kilmės ir raidos ypatumus, sukūriau ir pagrindžiau naują I–VIII amžių aisčių etnogenezės modelį, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas Didžiajai aisčių migracijai ir naujų aisčių genčių įsikūrimo procesams, paskelbiau naują, galindišką, lietuvių kilmės teoriją, Ptolemėjaus „Geografijoje“ II amžiaus viduryje minimų genčių etninės priklausomybės ir upių vardų priskyrimo darbartiniams vardams interpretacijas. Visa tai skelbiama monografijose „Aisčiai. Kilmė“ (2012), „Aisčiai. Raida“ (2014), „Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ (2016), „The Aestians. The Western Balts“ (2020), mokslo sklaidos knygoje „Kapai ir žmonės“.

Esu mokslo žurnalo „Lituanistica“ redakcinės kolegijos pirmininkas, leidinių „Lietuvos archeologija“, „Archaeologia Lituana“ redakcinių kolegijų narys. Pirmasis Lietuvoje pradėjau taikyti kompiuterio galimybes archeologijos ir istorijos mokslams ir jų sklaidai. Esu daugiaterpės (multimedijos) technologijos taikymo humanitariniuose moksluose Lietuvoje pradininkas. Drauge su bendraautoriais išleidau 17 kompaktinių ir vaizdo diskų, iš kurių žymiausi yra „Žvilgsnis į „Aukso“ amžių. Baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus“ (1998), „Lietuva iki Mindaugo“ (1999), „Gimtoji istorija 1“ (2002), „Gimtoji istorija 2“ (2003), „Gimtoji istorija 3“ (2004), „Įdomioji istorija. Valstybė.“ (2005), „Įdomioji istorija. Menas.“ (2006), „Įdomioji istorija. Visuomenė.“ (2007), „Lietuva 1009–2009“ (2009).

1989 metais buvau vienu iš Lietuvos archeologų draugijos steigėjų, 2000-aisiais – Valdovų rūmų paramos fondo steigėjas, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys (2003–2011), Seimo Nepriklausomybės stipendijų teikimo komisijos narys ir jos pirmininkas (2008–2012), Etninės globos tarybos narys nuo Lietuvos Respublikos Seimo (2014–2016).

• Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius (2003),
• Naujasis knygnešys (labiausiai informacinės visuomenės plėtrai nusipelnęs žmogus regioniniu mastu, 2005),
• Tauragės apskrities Garbės ženklo kavalierius (2006),
• Lietuvos valstybinės mokslo premijos laureatas mokslo taikymo srityje už darbų ciklą „Istorija ir kompiuteriai“ (2008),
• Trakų istorijos muziejaus Garbės ženklas (2008, 2018),
• Tauragės garbės pilietis (2014).