lrt.lt,
Jurga Bakaitė,
2023.07.31
Kalbinamas, ar pritartų siūlymui moterims leisti turėti pavardes su galūne -a, Seimo narys „valstietis“ Eugenijus Jovaiša praėjusią savaitę sakė, kad nesutinka nei su šia naujove, nei leidimui pavardes pase rašyti su lotyniškos abėcėlės w, x ir q raidėmis.
„Iš pirmo žvilgsnio – kas čia tokio. <…> Jau dabar pažiūrėkime, kokia kalba pasidarė, kokiais ženklais užrašinėja, ne valstybinės kalbos ženklais užrašinėja pasuose. <…> Yra valstybinė kalba, visame pasaulyje [yra] valstybinė kalba“, – pabrėžė parlamentaras.
LRT.lt nusprendė pasidomėti, ar tikrai taip yra?
JAV, britai, japonai gyvena be valstybinės kalbos
Pašnekovas pridūrė, kad dėl to kalbos yra saugomos.
„Pabandykite JAV parašyti „Jovaiša“ su š, arba Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. <…> Niekas nedrįsta siūlyti tokių dalykų“, – patikslino E. Jovaiša.
Vis tik būtent E. Jovaišos minimose JAV valstybinės kalbos nėra. Lietuvoje jau Konstitucijoje minima, kad valstybinė kalba yra lietuvių, ir taip pat nustatoma, kad teismo procesas vyksta valstybine kalba. Ir oficialios kalbos JAV nėra. Tokių valstybių nėra daug, tačiau jos egzistuoja.
Eugenijus Jovaiša / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Teisininkas Aleksandras Radčenko sako, kad tose valstybėse, kur įstatymai nenumato oficialios ar valstybinės kalbos, tai reguliuoja poįstatyminiai aktai.
„Yra valstybių, kurios niekaip nėra sureguliavusios nei valstybinės, nei oficialios kalbos. JAV, Jungtinė Karalystė neturi oficialios kalbos ar valstybinės, Meksika, Australija, Japonija. Faktiškai, be abejo, viena ar kita kalba atlieka tokį vaidmenį, bet teisinio reguliavimo nėra“, – pasakoja jis.
Teisininkas pridūrė, kad kitos valstybės įstatyme kalbos statusą sureguliavo gana neseniai: Italija – 1999 m., o Švedija – 2009 m. Šiame įstatyme numatyta, kad švedų kalba yra pagrindinė, o penkios mažumų kalbos yra nacionalinės kalbos. Naujas įstatymas kaip tokią netgi pripažįsta švedų gestų kalbą.
„Švedų teisinis reguliavimas yra labai savotiškas, nes įstatymas kalba ne apie oficialią kalbą, o apie pagrindinę ir plačiausiai vartojamą kalbą. Tokia yra švedų, bet šalia įvardija ir 5 mažumų kalbas, kurios Švedijoje irgi turi oficialų statusą“, – A. Radčenko teigimu, įstatymas buvo skirtas labiau ne vienai kalbai, t. y. švedų, sustiprinti, bet apsaugoti mažumas.
Iš tiesų kalbos statusą skirtingose valstybėse lyginti gana sunku, pavyzdžiui, Prancūzijos Konstitucija numato, kad „Respublikos kalba yra prancūzų“, o Lenkija mini lenkų kalbą kaip oficialią.
„Sąvoka „valstybinė kalba“ vartojama gana retai. Europoje galėčiau pasakyti, kad Lietuva, Latvija, Estija savo konstitucijose vartoja tokią sąvoką, bet dauguma valstybių vartoja sąvoką „oficiali kalba“. Toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje įteisintas valstybinės, oficialios kalbos statusas, yra gana retas atvejis“, – sako A. Radčenko.
Jis įsitikinęs, kad lietuvių kalbos statusas kaip valstybinės, o ne oficialios, savaime gal ir nėra reikšmingas skirtumas, tačiau tai reiškia, jog daugiau dėmesio skiriama kalbos normoms, sankcijoms už netinkamą kalbos vartojimą. Seime yra siūlymas padaryti Valstybinės kalbos įstatymą konstituciniu, tai reikštų ypatingą jam suteikiamą svarbą ir nepalyginti sunkesnį pakeitimą.
„Sunku rasti pasaulyje valstybių, kurios būtų taip griežtai sureguliavusios kalbinius klausimus“, – sakė teisininkas.
J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Poreikis reguliuoti nedingsta
Tačiau LRT.lt kalbinta kalbininkė, Vilniaus universiteto profesorė ir buvusi Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė sako, kad mitas, jog tik Lietuva taip griežtai reguliuoja kalbą. Anot jos, kalbos statusas – valstybinė ar oficiali – nieko iš esmės nekeičia, nes vienaip ar kitaip dauguma valstybių susiduria su klausimu, kaip reguliuoti gyventojų bendravimą.
„Tokiose šalyse kaip Prancūzija priimtas specialusis kalbos įstatymas, Vokietijoje specialiojo kalbos įstatymo nėra. Tačiau nėra taip, kad nors vienoje šalyje kalba būtų nereglamentuojama, tokių šalių nėra, čia kalbu apie Europą“, – sakė ji ir pridūrė mananti, kad Švedijoje kalbos įstatymą paskatino būtent noras saugoti švedų kalbą.
Anot I. Smetonienės, vienaip ar kitaip valstybės turi nustatyti kalbos normas tokiuose įstatymuose, kaip švietimo, teismų, pilietybės. O kalbos nenumatymas pagrindiniame šalies įstatyme labiau išimtis nei taisyklė, teigia ji.
Kalbininkė atkreipia dėmesį, kad istoriškai kalbos valstybinis reguliavimas prasidėjo jau 15 amžiuje, kai pradėtos kurti oficialios gramatikos. Lietuvoje šis klausimas prasidėjo 19 amžiuje su tautiniu atgimimu, o tai, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių, minima ir pirmojoje Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijoje 1922 m.
Buvusi VLKK pirmininkė taip pat papasakojo, kaip Lietuvoje atsirado Valstybinės kalbos įstatymas, priimtas dar 1995 metais. Ji priminė, kad tada svarbu buvo mažinti rusų kalbos įtaką ir įtvirtinti lietuvių.
„1995 m. įstatymas buvo priimtas siekiant išeiti iš dvikalbystės pozicijų. <…> Tuo metu reikėjo įrodyti, kam ta lietuvių kalba reikalinga, vos ne kaip 1918 m. Kad užrašai būtų lietuviški, susirinkimuose būtų vartojama lietuvių kalba. Tiek Centriniame komitete (Komunistų partijos – LRT.lt), tiek Aukščiausiojoje Taryboje visur buvo rusų kalba. Reikėjo išeiti iš dvikalbystės ir įstatymas savo darbą atliko“, – sakė I. Smetonienė.
Yra valstybių, kurios neturi valstybinės ar oficialios kalbos. Specialistai pabrėžia, kad tokiu atveju kalbos klausimai reguliuojami kitais įstatymais ir poįstatyminiais aktais.