Utenos krašto įdomybės: bulvių laukuose randami lobiai ir karinga protėvių prigimtis

Seniausi aptikti gyventojų pėdsakai Utenos krašte – Galelių kaime prie Lukno ežero, čia gyventojai kūrėsi jau VIII tūkstantmetyje pr. Kr. Pirmosios fotografijos atspindi miesto vystymąsi XX a. pradžioje. Įminti tai, kas vyko anksčiau, prieš tūkstančius metų, padeda daiktai, glūdintys giliai po žeme. Tiesa, kol kas tik dalis radinių, liudijančių apie tuometę buitį ir gyvenimo būdą, saugomi muziejuose.

Koks gyvenimas virė dabartinės Utenos apylinkėse prieš kelis tūkstančius metų ir iš kokių pirmtakų karingą kraują paveldėjo šio krašto gyventojai – apie tai kalbėjomės su istoriku, archeologu, Utenos kraštotyros muziejaus muziejininku Daliumi Riboku.

– Kokiose Utenos rajono vietose buvo atliekami archeologiniai tyrinėjimai?
– Buvo tyrinėti Narkūnų, Aknystėlių, Antalgės, Antilgės, Garnių, Pakalnių, Degėsių piliakalniai, taip pat piliakalnių gyvenvietės prie Narkūnų, Maneičių (prie Alaušo ežero), Taurapilio piliakalnių, neįtvirtintos (esančios ne prie piliakalnių) Petroniškio, Stabulankių gyvenvietės bei viena seniausių – Galelių kaime esanti mezolito laikų gyvenvietė – čia rasta titnago dirbinių. Archeologai tyrinėjo įvairių laikotarpių – Taurapilio, Minčios, Tauragnų, Kaniūkų, Galinių – pilkapynus, Meželiškių pilkapyną ir krikščionišką senkapį. Tyrinėti Narkūnų, Liepiniškių, Ažugirių, Ruklių, Geniakalnio senkapiai, dvigubas paminklas – Bikūnų piliakalnis-senkapis, žalvario amžiaus kapinynas Mieleikiuose. Nuo 1999 m. iki 2020 m. tyrinėta Utenos senojo miesto vieta – miesto dalis nuo įsikūrimo šioje vietoje XV a. iki XIX amžiaus antros pusės. Paskui jau pradėjo valyti gatves ir sluoksniai nebesikaupė.

– Kokie tyrinėjimai daugiausiai atskleidė apie Utenos kraštą?
– Utenos senojo miesto vietos tyrinėjimai parodė, kad miestas buvo apgyvendintas nevienodai. Seniausia miesto dalis yra Kauno gatvės viršutinė dalis ir Utenio aikštės kraštas, kuriame yra muziejus. Tai buvo toks ištęstas gyvenamasis ruožas, kuris vėliau pradėjo plėstis. Seniausioje miesto dalyje rasta lipdytų puodų šukių, smarkiai surūdijęs geležinis kirvis, kurį galima datuoti XV a. Jis gulėjo permaišytoje žemėje. Kai vėliau čia prasidėjo didelės statybos – prieš karą ir po karo – daug visko suardyta. Centrinėje Utenio aikštės dalyje, kuri dabar išgrįsta raudonom trinkelėm, seniausi aptinkami gyvenimo pėdsakai – XVI a. pabaigos. Ten, kur stovi savivaldybės administracijos pastatas, tęsiasi Bažnyčios gatvė, labai senų sluoksnių nėra. Miestas buvo apgyvendintas su dideliais tarpais, tačiau iki XIX a. užsipildė ir miesto užstatymas tapo vientisesnis. Iš retesnio gyventojų išsidėstymo galima spręsti, kad jie turbūt žemę dirbdavo, šalia namų būdavo nemažas plotas ūkininkavimui. Vėliau mieste kūrėsi prekybininkai, amatininkai. Seniausias mūrinis Utenos pastatas yra paštas. Jis buvo pastatytas užmiestyje. Kaip ir plentas Sankt Peterburgas–Varšuva, kai nutiesė, jis nesiekė miesto, gyvenamieji namai buvo aukščiau, tik vėliau Utena pradėjo plėstis žemyn.