„DELFI Plius”. Arūnas Marcinkevičius, 2021 m. kovo 8 d.
Vienas žymiausių mūsų istorikų archeologų – prof. dr. Eugenijus Jovaiša – atveria vis naujas vakarų baltų „baltąsias dėmes“
Bus visa aisčių tyrinėjimų trilogija?
Nuo to laiko, kai 2012 metų rudenį Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje buvo pristatyta pirmoji „Aisčių“ serijos knyga „Kilmė“, praėjo mažne dešimt metų. Atsirado naujos knygos. 2014-ais pasirodė „Aisčiai. Raida“, 2016-ais – „Lietuvių ir Lietuvos pradžia, o 2020-ieji pažymėti pasauliui skirtais „Aisčiais“ – „The Aestii. The Western Balts“ ir, kaip sako pats autorius, pačia gražiausia iš bet kada jo kurtų knygų – „Kapai ir žmonės“.
Aisčių kilmės knygoje nagrinėjami I–V amžių vakarų baltų – aisčių – archeologijos, kalbos ir istorijos šaltinius, analizuojami įvairių šalių tyrinėtojų pateikti duomenys ir jų išvados. Autoriaus apibendrinimai ir naujas požiūris į aisčių etninės istorijos tėkmę, suprantama, sukėlė polemiką mokslo pasaulyje, kurios esmę kaip niekas kitas taikliai nubrėžė prof. Vytautas Ališauskas „Istorijos mokslas visada balansuoja ant nežinomybės ribos. Kuo gilesnė praeitis, tuo sunkiau ją apčiuopti ir pristatyti kitiems. Istorikui, beieškančiam visa ko šaknų ir ištakų, reikia ypatingų mąstymo ir būdo savybių. Pirmiausia – drąsos mesti iššūkį įsigalėjusiems mokslo sutarimams arba prisiminti kadaise buvusius ir pamirštus. Prof. Eugenijus Jovaiša savo baltiškojo pasaulio tyrimuose nestokoja tokios drąsos. Jo pateikta aisčių hipotezė ne vienam nusistovėjusių pažiūrų tyrėjui kelia tam tikrą nerimą – ar ne per toli užgriebiama, ar ne per ekscentriška taip kalbėti apie mūsų etnogenezę? Galima pasakyti viena: prof. E. Jovaišos darbuose archeologo ir istoriko žvilgsniai neina į konfliktą ir neužgožia vienas kito, vaizduotė nepavaduoja analitinio mąstymo, bet ir išsaugo deramą vietą – be jos šaknų ir ištakų paieškos būtų tuščios. Galiausiai autorius savo minties nedangsto painiomis teorinėmis dekoracijomis, antra vertus išlieka akademinio diskurso vagoje. Eugenijaus Jovaišos knygos yra atviros atsakingai diskusijai ir, reikia tikėtis, kada nors jos sulauks.“.
Aisčių „Raida“ pratęsė etninės istorijos tyrinėjimus. Ieškoma Didžiosios aisčių migracijos ištakų, nagrinėjama aisčių pasaulio sklaida į rytus, jų indėlis formuojantis galindų–sūduvių–Vielbarko kultūrai Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje. Modeliuojami galindų žygio į rytus keliai, galindų ir lietuvių santykis, lietuvių atėjimo problemos. Keliami Gintaro kelio poveikio baltų visuomenei klausimai – Gintaro traktas ir aisčių prekybinės aristokratijos formavimasis. Naujoviškai nuskamba Ptolemėjo „Geografijos“ tyrinėjimai, siekiant nustatyti baltams priklausiusias Europos Sarmatijos tautas ir lokalizuoti Ptolemėjo minimas Rytų Baltijos erdvės upes. Daug dėmesio skiriama galindų žygio į vakarus keliams, galindų ir gotų santykiams aptarti.
„Lietuvių ir Lietuvos pradžios“ žvilgsnis nukrypo į profesoriaus iškeltą naują – galindišką – lietuvių kilmės ir Lietuvos pradžios aiškinimą. Dr. Tomas Baranauskas, valstybės ištakų tyrinėtojas, rašo: „Iš tiesų nėra aiškių faktų, liudijančių, jog Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, o istorikai yra ne kartą ginčijęsi ir svarstę, ar tikrai Mindaugas suvienijo Lietuvą? Kai kurie iš jų, kaip lenkų istorikas Henrikas Paškevičius ar lietuvių istorikai Adolfas Šapoka, Konstantinas Jablonskis, teigė, kad Lietuvos valstybė susikūrė iki Mindaugo – ir gal net gerokai iki jo. Kiti, kaip Zenonas Ivinskis, bet kokį atsakymą į šį klausimą laikė abejotinu. Šią problemą nagrinėjau ir aš dar 2000 m. išleistoje knygoje „Lietuvos valstybės ištakos“. Per dvidešimtmetį, prabėgusį nuo jos pasirodymo, archeologų, o ypač Eugenijaus Jovaišos, darbai gerokai patikslino ankstyviausio Lietuvos valstybės formavimosi etapo vaizdą.
Vienas žymiausių vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių tyrintojas, JAV Pensilvanijos universiteto profesorius Maiklas Kulikovskis (Michael Kulikowski) parašė įžangą knygai „The Aestii. The Western Balts“: „<…> Todėl istorijos mokslui labai pasitarnaus tai, kad Eugenijaus Jovaišos knyga „Aisčiai,“ pirmą kartą išleista lietuvių kalba 2012 m., jau išversta į anglų kalbą. Dabar stulbinančios E. Jovaišos išvados pasieks daug didesnį skaitytojų ratą. Lietuvos ir kitų Rytų Europos mokslininkų darbai ilgą laiką buvo beveik nepasiekiami net ir tiems mokslininkams, kurie mokėjo jų perpratimui reikiamas kalbas, o darbai, kurie vis dėlto pasiekdavo Vakarų pasaulį, dažnai būdavo iškraipyti Šaltojo karo ideologijos. Laimei, per pastaruosius trisdešimt metų senovės Lietuvos ir jos kaimyninių regionų tyrinėtojams pavyko padaryti nemažą pažangą, o vienas iš akivaizdžių tokio darbo rezultatų – fundamentalusis E. Jovaišos aisčių istorijos tyrimas. <…> E. Jovaišos mokslinis tyrimas pasitarnaus net ir tiems mokslininkams, kurių tyrimo sritis nutolusi nuo Geležies amžiaus laikotarpio Europos istorijos: mat E. Jovaišos darbas turi tiesioginį ryšį su vienu iš kontraversiškiausių senovės ir ankstyvųjų viduramžių istorijos klausimų: kokia buvo gotų kilmė ir migracijos tendencijos? E. Jovaiša įtikinamai rodo, kad Oksyvo ir Vielbarko archeologinė kultūra, kurią mokslininkai nuo seno priskyrė gotams (nors būta prielaidų, kad dar ankstyvesnės gotų šaknys atsiremia į Skandinaviją), iš tikrųjų buvo Vakarinių baltų kultūros pasaulio dalis. Be to, mokslininkas rodo, kad pagal pagrindinius bruožus Vielbarko kultūra iš esmės skiriasi nuo Dunojaus ir Juodosios jūros archeologinių kultūrų, vadovaujantis istorijos šaltiniais siejamų su gotais. Kitaip tariant, E. Jovaiša pateikia rimtų archeologinių įrodymų, iš kurių galima spręsti, kad nuo seno atsiradusi tendencija sieti Vielbarko gotus su Černiachovo gotais tebuvo ir tebėra pastanga a priori pateisinti VI a. Bizantijos laikotarpio gotų istoriko Jordano aprašytas legendas. Tokiu būdu E. Jovaiša nedviprasmiškai paremia idėją, kad teisingiausia būtų interpretuoti gotų kilmę taip: istoriniai III-IV a. gotai buvo ne kas kitas kaip tik Romos imperijos pakraščių (lot. limes) gyventojai: visiškai skirtingi pagal kilmę žmonės, kuriuos suvienijo tik tai, kad jie ekonominiais ir kariniais sumetimais atsidūrė Romos imperijos pakraščiuose, nes kariavo arba prekiavo su Romos imperija. Autorius taip pat nurodo, kad visų pirma juos galima būtų nustatyti kaip kilusius iš Rytų Karpatų ir lygumų į šiaurę nuo Juodosios jūros, t. y. teritorijų, priklausančių dabartinėms Moldovai ir Ukrainai.
Kaip ir kiekvienas tokio plataus užmojo darbas, ši knyga, be abejo, sulauks specialistų dėmesio, kritikos ir ginčų. E. Jovaišos tiriamasis laikotarpis yra labai ilgas, o cituojami šaltiniai labai įvairūs, nevienareikšmiški ir kontraversiški, tad tik specialistai galės išsiaiškinti, kokia apimtimi verta pasitikėti kai kuriomis autoriaus padarytomis išvadomis. Tačiau ne specialistai, t. y. senovės ir Vidurio Europos regiono Ankstyvųjų viduramžių istorijos tyrinėtojai tiesiog privalo atkreipti dėmesį į šią knygą ir pasidžiaugti tuo, kaip gausu istorinių šaltinių Vidurio ir Rytų Europoje – regione, kuris taip ilgai buvo atskirtas nuo tarptautinio mokslo pasaulio.“.
„Kapai ir žmonės“ yra pati brangiausia profesoriui knyga. Paklaustas, ką jis apie ją galvoja, atsakė: „Tai pasakojimas apie aisčių ankstyvąją istoriją, knyga tiems, kurie nenori, kad istorija liktų be istorijos pradžios, tiems, kurie supranta, kad priešistorės mokslas turi ne tik liudyti daiktinę ir dvasinę senųjų gyventojų kultūrą, bet ir rašyti seniausią tautos istoriją. Tokią istoriją, kurią rašo ir kitos šiaurinės Europos tautos ieškodamos savęs Romos imperijos aplinkoje ir vėliau, kai tos pačios šiaurinės tautos ėmėsi savų valstybių kūrimo reikalų. Ir tarp tų tautų buvo gintaro kranto tauta — aisčiai.“.
Lietuvių rašytoja Rasa Aškinytė šios knygos pasirodymo proga rašė: „Šitą knygą pradedi mylėti vos pamačius jos viršelį. Žmogus prie žmogaus, istorija prie istorijos. Juos skiria ir jungia šimtai ir tūkstančiai metų. Ir Dievo dovana, leidusi jiems taip neįprastai susitikti. Susitikti tam, kad praeitis būtų prikelta, pripažinta, papasakota ir parašyta šitos knygos pavidalu. <…> Skaitydamas knygą patiki, kad autorius turi specialų gebėjimą kalbėtis su radiniais. Kas mums, skaitytojams, yra tiesiog radinys, knygos autoriui tai yra Ženklas. Ženklas, kurį jis mums, skaitytojams, išverčia į žodį, į istoriją, į žmogaus gyvenimą. Jis mato tai, ko nesugebėtume pamatyti mes – kad akmenys kape yra ne šiaip akmenys, o „amžini namai iš amžinos medžiagos“, kad stikliniai karoliukai yra ne šiaip papuošalas, o kelionių į Romos imperiją įrodymas. Tai žmogus, kalbantis su radiniais. Nuostabus klausytojas, kuriam radiniai patiki savo paslaptis. Vertėjas iš daiktų į žodžių, istorijų, gyvenimų kalbą. Tai žmogus, kurio talento pagalba mums atsiveria seniausia istorija, nes nesant rašytiniams šaltiniams gebėjimas prakalbinti archeologinius artefaktus yra vienintelė galimybė istoriją atkurti. Knygoje daugybė istorinių detalių ir faktų, tačiau tai jos neapsunkina, o paverčia dar patrauklesne. Verta paskaityti ir tiems, kurie apie istoriją nežino nieko, ir tiems, kurie žino labai daug – tikrai rasite kažką naujo. Naujų faktų. Naujų interpretacijų. Naujo nuoširdumo.“.
Nesenai profesorius paminėjo savo Jubiliejų. Ta proga jis atsakė į redakcijos klausimus.
– Kuo ypatingas 1–4 a. laikotarpis visoms baltų tautoms – jos pagaliau susipažįsta su GELEŽIMI ir – pakyla į karo žygius pas kaimynus (kaip ir kaimynai – pas mus)?
Šiuose amžiuose išskirčiau: pirma, be abejo, geležies revoliuciją – su visais iš jos sekusiais pokyčiais agrariniame pasaulyje (arklas su geležiniu noragu), gyvulininkystėje (geležinis dalgis); socialiniuose santykiuose (pagrindine visuomenės ląstele tapo nebe giminė, o porinė vyro ir moters mažoji šeima); ir, žinoma, naujomis galimybės karyboje (skydai su geležiniais antskydžiais, įvairių formų geležiniai iečių atgaliai, kovos peiliai, susiformavę, išskyrus balno kilpas, kario ir žirgo aprangos elementai). Antra, būtina paminėti Gintaro kelio fenomeną, kuris baltus supažindino su priešakinės civilizacijos pasauliu ir naujais technologiniais, teisiniais ir prekybinių santykių aspektais. Kaip šių pasikeitimų išdava galima laikyti ir naują baltų gyvensenos bruožą – Didžiąją aisčių migraciją, kuri iš esmės pakeitė vakarų baltų gyvenamą erdvę rytuose ir vakaruose. Yra pagrindo manyti, kad jau I amžiaus pabaigoje ir II amžiaus pradžioje baltų genčių būta Padunojo srityje, prieš žymųjį Gintaro kelio miestą Lencijoje, Noriko provincijoje. III–IV amžių sandūroje vakarų baltai galindų asmenyje įkūrė naują, Moščino kultūrą Okos upės aukštupyje, Kliazmos ir Maskvos upės baseinuose. Ją archeologai ir istorikai vadina rytų galindų kultūra. Labai įtikima, kad šie žygiai buvo susiję ir su kariniais susirėmimais.
– Ar ir vakariečiams – pvz., prancūzams ar vokiečiams buvo būdingas toks giminingų genčių konglomeratas, koks buvo dabartinės Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Kaliningrado sričių teritorijoje – juk gyventa tiek daug genčių – nuo jotvingių pietuose iki žemgalių šiaurėje?
Visam Europos barbarų pasauliui – germanams, baltams, slavams, finams – būdinga ta pati genčių įvairovė ir tie patys dėsniai, kuriantis naujajai Europai po Romos imperijos laipsniško sunykimo. Tas bendrybes geriausiai išreiškia Rytų gotų karaliaus Teodoriko Didžiojo siekis visas šiaurines barbarų gentis priartinti prie Romos kultūros. Apie bendrus reikalus su aisčiais kalba tarp 523–526 metus rašytas šio karaliaus laiškas, kurio pirmasis sakinys skamba taip: „Iš atvykusių jūsų pasiuntinių supratome, kad labai stengiatės su mumis susipažinti, idant, gyvendami Okeano pakrantėse, prisidėtumėte prie mūsų sumanymo.“
– Kuo išsiskiria vakarų baltai kitų genčių tarpe minėtu laikotarpiu? Štai kuršiai vėliau – 6–10 a. – išgarsėjo kaipo rimčiausi piratai visoje Baltijoje. O aisčiai – kuo jie išsiskyrė ankstyvajame geležies amžiuje?
Romėnų mokslininkas Tacitas (56–117 m.) aisčių skiriamuoju bruožu laikė gintaro rinkimą, šernų amuletus, kurie geriau nei ginklas saugo priešų apsuptyje ir, be abejo, mokėjimą gerai auginti javus. Archeologijos požiūriu aisčius nuo kitų baltų skiria Gintaro kelio dėka išvystyta prekyba, itin išvystytos technologijos (ir juodoji, ir spalvotoji metalurgija), juvelyrika (įspūdingi pavyzdžiai sietini su dirbiniais, kuriuose naudojama emalio inkrustacija, kiauraraščio ir kt. naudojimas), išvystytas kelių (ir sausumos ir upių) tinklas, išvystytas žemės ūkis ir gyvulininkystė. Labiausiai išsiskiriančiu bruožu vadinčiau visuotinį žalvarinio, sidabro, alavo, cinko, stiklo ir emalio naudojimą aprangos ir papuošalų gamyboje. Na ir, sakyčiau, nuolatinį aisčių genčių judėjimą vietomis įgaunant migracijos pobūdį. Aplinkiniame pasaulyje aisčiai buvo atpažįstami, visų pirma, kaip gintaro rinkėjai ir kasėjai bei kaip gintaro pirkliai.
– Kiek genčių prisidėjo kuriant Gintaro kelią (beje, nuo kada galima apie jį kalbėti – kai gintaro vertę pajuto senovės graikai ar romėnai?) ir kokią įtaką toms gentims – savo ruožtu –padarė tas Gintaro kelias?
Iš Plinijaus Vyresniojo (23–79 m.) raštų galima suprasti, kad romėnai jau buvo įvertinę gintarą ir suteikę jam vertę. Tai sustiprina ir Tacito žinios, datuojamos 98 m. e. metais. Tiesą sakant, Europa, ir ne tik ji, gintarą pažino jau nuo III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos. Tačiau apie pramoninę prekybą reikia šnekėti nuo Romos imperijos laikais išplėtotos transkontinentinės prekybos. Antikos laikų gintaro prekyba su aisčiais prasidėjo nuo Romos imperatoriaus Nerono (54–64 m.) surengtos ekspedicijos. Tuo pat metu Tacitas pirmą kartą ištarė vakarinių baltų vardą – aisčiai. Kitą vardą sužinome II amžiaus vidurio graikų mokslininko Ptolemėjaus darbuose. Jis juos vadino venedais. Galime pasakyti, kad jie gyveno nuo Vyslos (Vistula) iki Nemuno (Chrono). Šiauriau Baltijos pakrante, nuo Nemuno (Chrono) iki Ventos (Rudono) jis apgyvendino kitus aisčius – veltus. Be šių aisčių genčių Gintaro kelyje dalyvavo ir Ptolemėjo galindai su sudinais (sūduviais). Geografine ir kultūrine kalba šnekant Gintaro kelyje dalyvavo Pamario ir Sembos aisčiai, Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų žmonės (tarp Nemuno ir Ventos), galindai su sūduviais ir Nemuno žemupio žmonės, kurių gentinis pavadinimas lieka paslaptimi. Gintaro kelio poveikis šioms gentims buvo didžiulis socialinių santykių prasme: susiformavo Gintaro kelio prekybinis elitas, kurio išskiriamuoju ženklu buvo jų atstovams į kapus dedamos Romos monetos. Tad šių kraštų gyventojai pirmieji iš baltų išmoko operuoti pinigais (monetomis) ir suprato jų reikšmę. Žodžiu: Gintaro kelias buvo neišsenkamas kitokių santykių ir naujo, nepažįstamo pasaulio mokytojas mūsų protėviams.
– Ką Jums pavyko rekonstruoti, kaipo istorikui–archeologui skaitant senovės graikų (Ptolemėjo ir kitų) veikalus – senovės graikai mus jau žinojo?
Tyrinėjant žymųjį Ptolemėjo palikimą – „Geografiją“ – aiškėja, kad toje erdvėje, kurią jis pavadino Europos Sarmatija, yra palyginti labai daug duomenų apie Rytų Baltijos erdvės upes ir tautas. Kyla klausimas: kas buvo šių žinių šaltinis? Be kitų, negaliu nepastebėti, jog Ptolemėjus yra du kartus paminėjęs vieną ir tą pačią gentį „sudinai“. Vieną kartą – aprašydamas Didžiosios Germanijos tautas. Jis sudinus lokalizavo maždaug anapus Noriko provincijos, kairėje Dunojaus pakrantėje. Kitą kartą – aprašydamas Europos Sarmatijos tautas rytinėje Mozūrų ežeryno pusėje. Tai, matyt, nėra atsitiktinumas, ir mes galime šnekėti apie sudinus Gintaro kelio pradžioje kažkur priešais Noriką. Jei prisiminsime, kad ankstyviausios ir specialiai aisčiams gamintos segės buvo gaminamos kaip tik Noriko provincijoje, o šiuolaikiniai kalbininkai kaip tik maždaug tame pat regione lokalizuoja baltiško etnonimo „galind“ sankaupas, galima teigti, kad sudinai (sūduviai) kaip tik galėjo būti tais tarpininkais, per kuriuos antikos pasaulis gavo daug žinių apie Baltijos jūros rytines tautas ir gentis. Ptolemėjo palikimo nagrinėjimai gerokai išplėtė mūsų akiratį apie Rytų Baltijos upes ir tautas. Dabar galime pasakyti, kad Chronas tapatintinas su Nemunu, Rudonas – su Venta, Turuntas – su Dauguva, o Chesinas – su Pernu. Galima teigti, kad penkios Ptolemėjo lokalizuotos tautos – venedai, galindai, sudinai, veltai, salai – priklausė vakarų baltams, trys tautos – hosijai, karbonai, kareotai – Baltijos finams, o keturios tautos – stavanai, pagiritai, savarai, boruskai – rytų baltams.
– Ką galima rekonstruoti–kaip įvairias baltų gentis palietė tas Didysis tautų kraustymasis? Kas paliko Nemuno šalį, o kas – čionai atsikraustė?
Didžioji aisčių migracija yra sudėtinė Didžiojo tautų kraustymosi dalis. Rytinė, pietinė ir vakarinė aisčių migracijos kryptys vienaip ar kitaip susiduria su Didžiojo tautų kraustymosi procesais. Štai minėta Moščino (rytų galindų) kultūra VI a. viduryje ir antroje pusėje patyrė stiprų avarų genčių spaudimą. Įtikima, kad to spaudimo metu dalis rytų galindų reemigravo į Rytų Lietuvą ir dabartinėje Rytų Lietuvoje ir dalyje šiaurinės Baltarusijos VI a. antroje pusėje sukūrė Lietuvių pilkapių kultūrą, kuri tapo lietuvių tėvyne. Vakaruose, Padunojo Panonijoje ir Norike V a., tarp 433–471 metų atėjus gotams, galėjo atsirasti ir bendrų santykių su gotais, apie kuriuos liudija ir minėtas Teodoriko laiškas. Galindai kartu su vakarų gotais galėjo migruoti toliau – į pietų Galija ir Pirėnus. Pietinėje kryptyje jotvingių ir galindų likimai susiliejo su Krymo gotais ir toliau – net iki Bizantijos. Apie tai liudija nesenai lenkų archeologų ištirtas VI a. galindų kario kapas, kurio įkapės ir parsigabentos net iš Bizantijos. Judėjo daug genčių: Vielbarko ir Sembos aisčiai, galindai, sūduviai (vėlesnieji jotvingiai), žemaičiai, Centrinės Lietuvos ir Rytų Lietuvos žmonės. Kiekviena gentis parsinešdavo kažkokį patyrimą, kurį mes fiksuojame kitų kraštų materialiojo importo pavidalu. Galimas dalykas, kad grįžtamųjų procesų metu drauge su iš karų grįžtančiais vakarų baltais atėjo ir kitokio etnoso žmonių, gal gotai, gal kiti germanai.
– O laikotarpis nuo pirmųjų m. e. amžių iki pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo vis dar tebėra terra incognita?
Ne, šis laikotarpis mūsų istorijoje žinomas palyginti, gerai. Beje, su „pirmąja banga“ krikščionybės nepriėmė ir kiti šiauriniai barbarai. Šiauriniai germanai taip pat neturėjo rašto, o runomis galėjo naudotis ir germanai, ir vakarų baltai. Turint mažai rašytinių šaltinių, remiamės kitais šaltiniais ir V–VI amžiai vakarų baltų istorijoje yra gerai ištirti. Kiek mažiau žinių turime apie VII amžių, bet nuo VIII amžiaus iki pat valstybės formavimosi ištakų mes turime labai daug duomenų ir esame susidarę vaizdą apie įvairiapusę ir įvairią vakarų baltų gentinę erdvę, kurioje gyveno tiek daug genčių – nuo jotvingių pietuose iki žemgalių ir latgalių šiaurėje, nuo prūsų ir kuršių vakaruose iki rytų galindų rytuose.
Skaitykite daugiau:
https://www.delfi.lt/plius/mokslas-inovacijos/kaip-gintaras-ir-gelezis-isvede-mus-i-europa-istoriku-izvalgos-apie-naujus-baltu-pedsakus.d?id=86645369